kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Krivickas


Bronius Krivickas (1919–1952), nors ir gavęs solidų filologinį išsilavinimą, atstovauja mūsų literatūros istorijoje retai poeto-kario paradigmai. Apsisprendimas stoti į partizanų gretas rašytoją padarė vienu iš svarbiausių antitarybinio pasipriešinimo balsų.
Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Jau mokydamasis Biržuose jis pasižymėjo kaip literatas. Studijuodamas Vytauto Didžiojo Universitete, „Šatrijos“ meno kuopoje, kur būrėsi krikščioniškų pažiūrų jaunieji rašytojai, Krivickas susidraugavo su bendraamžiais kūrėjais, kuriems vėliau prigijo „žemininkų“ vardas. Prasidėjus antrajai tarybinei okupacijai Krivickas dar bandė mokytojauti Biržuose, bet gresiant suėmimui 1945 m. pradžioje pasitraukė į mišką. Iki dešimtmečio pabaigos jis laikėsi netoli gimtųjų vietų, ilgesnį laiką – pas žmonos, su kuria slapta susituokė ir susilaukė sūnaus, tėvus. Kaip pasakojama, ėjo ryšininko tarp partizanų būrių pareigas, buvo jų labai gerbiamas, vadinamas „profesoriumi“. 1951 m. Krivickas, paskirtas LLKS Rytų Lietuvos srities visuomeninės dalies viršininku, aktyviai ėmėsi partizanų spaudos leidybos.
1952 m. rugsėjo 21 d. pagal suimto ir palūžusio Rytų Lietuvos partizanų vado Kimšto parodymus saugumo kariuomenė aptiko bunkerį, kuriame slėpėsi Krivickas. Nušauti partizanai užkasti čia pat miške. Tik po metų (anot liudininkų, susapnavus pranašišką sapną) Krivicko ir jo bendražygio kūnai buvo rasti ir slapčia perlaidoti Putiliškių (Panevėžio r.) kapinėse. Atgavus Nepriklausomybę, čia pastatytas paminklas.
Pirmasis partizanavimo laikų Krivicko eilėraštis datuotas 1945 m. vasario 21 d. – tai geriausio jo bičiulio Mamerto Indriliūno žūties diena. Iš pradžių Krivicko eilės plito tik žodžiu arba nuorašais tarp kovotojų ir jų rėmėjų. Į viešumą Krivicko kūryba, kurią pats poetas prilygino žinutei butelyje, išplaukė beveik po pusės amžiaus, Atgimimo laikais.
Krivicko poezijai būdinga minties įtampa, atsigręžimas į klasikines vertybes ir formas yra visai 1939-ųjų kartai bendri poetikos bruožai. Tačiau ši poetika realizuojama tragiškoje stalininio teroro situacijoje. Iš absurdo pojūčio, gerai pažįstamo amžiaus vidurio literatūrai, Krivickas vaduojasi ne tik išpažindamas vertybes, bet ir stodamas kovoti už jas. Mirties baimę įveikia garbės ir gėdos jausmai.
Eilėraščiuose randame nemažai žiauraus partizaninio karo realijų: slapstymasis bunkeriuose, bendražygių netektys („mūsų liko gal iš šimto vienas“), žuvusių partizanų kūnų niekinimas ir sau pasiliekamas paskutinis šovinys. Kartu ne mažiau ryški istorinė ar net mitinė projekcija: prieš daug stipresnį priešininką stojusių vyrų ir moterų didvyriškumas partizaninį karą susieja su izraelitų kova dėl Pažadėtosios žemės arba viduramžių herojinėje poezijoje apdainuojamomis „kovos ir žygių“ legendomis. Tokiame fone iškylantis Krivicko poezijos subjektas pasižymi rūsčiu monumentalumu. Jis suvokia, kad „laimėjimo viltis“ yra labai menka: su stojišku santūrumu tai bylojantys eilėraščiai („Pralaimėjimas“, „Migla“, „Partizano mirtis“) priskiriami prie geriausiųjų poeto kūrinių.
Krivicko poezijoje esama ir švelnesnių nuotaikų, pavyzdžiui, rafinuotomis aliteracijomis ir vidiniais rimais skambanti „Rudens gitara“: „Ji suokė skundą, kad taip greitai runda / Rudens rimty rymodami šilai. / O skausmas bunda, o skaudžiai sujunda / Ir dunda didūs viesulai...“ Elegiškuose eilėraščiuose kartojasi mirties ir grožio ryšio motyvas. Nebūties „šešėlis“ nepaprastai sustiprina grožio išgyvenimą, ir rudens „mirę lapai“, puošiantys lyrinio herojaus kaktą, ima spindėti „gryniausiu auksu“; lygiai taip ir mirtis įgyja tauraus grožio (Rita Tūtlytė).
Kita vertus, tai nevirsta mėgavimusi agonija ir nykimu. Poetas vėl ir vėl vaizduoja taikų gyvenimą, atsinaujinusią šalį, kur kasdienis darbas, kūryba ir kova bus kupini „galybės ir harmonijos“, ir netgi mirtis praras savo tragizmą, „nes būsim savo pareigą atlikę / Ir sau pasiekę ribą pilnaties“. Jau šiandien tokio būvio pradmenis jis junta mylimos moters (kuriai skiriamas sonetų ciklas „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“) „širdy, pilnoj šventos šviesos.“
Svarbią vietą Krivicko poezijoje užima religinė tematika. Šalia intymios meditacinės lyrikos ne viename eilėraštyje kalbama apie Dievo rūstybę ir net žiaurumą („Žiaurusis Dievas“, „Karo dievui“). Lietuvą užklupusių kančių akivaizdoje tradicinis gerojo Dievulio vaizdinys subyra. Tačiau tikėjimas Dievo visagalybe neleidžia poetui manyti, jog patiriama nelaimė yra vien tik šėtoniškų galių darbas. Kad ir kaip paradoksalu atrodytų, Krivickas čia mato dievišką planą, kurį praskleidžia ilgi naratyviniai eilėraščiai „Šėtono monologai“ ir „Jo atsakymo žodis“. Pirmasis eilėraštis pasakoja apie puikybės ir pykčio išprovokuotą šėtono maištą prieš Dievą. Į šias grumtynes nuolatos įsijungia ir žmonės. Tuo tarpu Dievo atsakyme plėtojama mintis, jog blogis – tai ne savarankiška visatos galia, o „nebuvimas tik Manęs Paties / Tik mano mosto kuriančio silpnumas.“ Skirdamas žmonėms „kovos ir bandymų rūsčiųjų dalią“ Dievas nori, kad jie patirtų „manųjų dėsnių baudžiantįjį svorį“ ir taip bręstų ir tobulėtų. Tuomet, „kai jie bus ugnys, vien Manim degą, – metai prieš žūtį rašo Krivickas, – Džiūgaus, gaus triumfu amžių varpas, / Kad baigtas jau didaus kūrimo tarpas, / Kad viską apsiaubė didi Vienybė, / Ribas sutirpdė dieviška Beribė.“
Satyriniai Krivicko eilėraščiai liudija, kad poetas atidžiai sekė tarybinio režimo veiksmus ir propagandą. Supriešindamos ideologines klišes su tikrove, satyros demaskuoja santvarkos prigimtį: „Taip pas mus jau sutvarkyta: / Turim ėsti vienas kitą. // Jeigu kito tik neskųsi, / Tai tu liaudies priešas būsi. / Jeigu kito tik neėsi / Tai tu pats Vorkutoj dvėsi.“ Krivickas kalba su sarkazmu, bet išlaikydamas santūrų toną, kuris tik sustiprina šiurpo ir siaubo jausmą: „Pasiekė raudonarmiečiai / Pergalę didžiulę: / Apie dvidešimt lavonų / Štai ant gatvės guli. // Tai banditai, nes, pabūgę / Bado ir kankynės, / Jie nuo Sibiro ir rūsio / Slapstėsi ir gynės.“

Laurynas Katkus

Bronius Krivickas. Eilėraščiai.Rita Tūtlytė. Bronius Krivickas.Iš B. Krivicko užrašų. Apie laisvės kovą ir didvyriškumą.Poetas partizanas Bronius Krivickas.Bronius Krivickas (vidury) su Pilėnų tėvonijos vadu Stepu Giedriku-Giriečiu (dešinėje) ir Alfonsu Valentėliu-Bankininku Vailokaičiu. Biržų giria, 1951 ruduo.Vilniaus universiteto šatrijiečiai - priekyje sėdi Kazys Bradūnas ir Mamertas Indriliūnas, už jų iš deš. Paulius Jurkus, Eugenijus Matuzevičius, Bronius Krivickas, Vytautas Mačernis.Paskutinysis Broniaus Krivicko kūrybos rinkinys – POILSIO VALANDA, 1949 m.Šatrijiečiai, 1938. 2 eilėje trečias iš kairės - Bronius Krivickas, trečias iš dešinės - Alfonsas Čipkus (Nyka-Niliūnas).B. Krivickas – gimnazistas, 1938 m.Prie žuvusio bendražygio karsto. Bronius Krivickas stovi kojūgaly. Biržų giria, apie 1947 m.Autentiška partizanų daina Aš norėčiau dar gyventi.Autentiška partizanų daina Devintinių rytą gegutė kukavo.Autentiška partizanų daina Ar meni, kaip ėjom svyrant vasarojui.Mėnulis - tikras tėvas jo. Perdainavo Aidas Giniotis. Iš CD Už laisvę, Tėvynę ir Tave. Gražiausios partizanų dainos.Autentiška partizanų daina Vienumoj giružės sveikins tave rytas.Autentiška partizanų daina MENU PAVASARĮ NERAMŲ.Alytė. Perdainavo Andrius Bialobževskis, Tomas Žaibus, Arnoldas Jalianiauskas. Iš CD Už laisvę, Tėvynę ir Tave. Gražiausios partizanų dainos.Linko lieknos liepos. Perdainavo Gediminas Storpirštis. Iš CD Už laisvę, Tėvynę ir Tave. Gražiausios partizanų dainos.B. Krivickas. Dovydas prieš Galijotą.B. Krivickas. Mes esame kalnai.B. Krivickas. Rudens melodija.B. Krivickas. Samsono pergalė.

Ar žinote, kad...